Kodėl kuriame „savanori“

Dauguma mokinių sakytų, kad socialinių valandų reikia tam, kad baigtum mokyklą. Ne todėl, kad nori, ne todėl, kad įdomu – o todėl, kad privaloma. Tada ieškai ne to, kad būtų prasminga, o to, kur būtų greičiausia ir paprasčiausia.

Dažnai pasirinkimas būna labai ribotas. Valandos, kurios neturi nieko bendro su tavo pomėgiais ar tuo, kuo norėtum būti ateityje. Tokiose situacijose savanorystė tampa ne patirtimi, o užduotimi, kurią reikia „atidirbti“. Net jei randi kažką įdomesnio, prasideda biurokratija: popieriai, parašai ir sutikimai. Vietoj motyvacijos atsiranda frustracija, o savanorystė ima asocijuotis su chaosu ir nereikalingu vargu.

Mokytojai vis dar popierius tikrina ir perrašo ranka. Vietoj to, kad būtų kalbama apie veiklų kokybę ar mokinio augimą, didelė dalis laiko nueina administravimui.

Organizacijos bando pasiekti jaunus žmones skirtingais būdais – „Facebook“ įrašais ar „iš lūpų į lūpas“. Bet didžioji dalis mokinių šių skelbimų net nepamato. Taip prarandamos galimybės iš abiejų pusių: organizacijos neranda savanorių, o mokiniai – veiklų, kurios jiems iš tikrųjų būtų įdomios.

Visa tai sukuria situaciją, kurioje visi daro, ką gali, bet sistema neveikia. Savanorystė praranda savo prasmę, o socialinės valandos tampa dar vienu „reikia“.

Būtent todėl ir kuriame „savanori“ – tam, kad savanorystė pagaliau būtų apie patirtį, o ne apie varnelę sąraše.

• Leja

  CEO, projekto vadovė

• Goda

  COO

• Rokas

  CTO ir produkto vadovas

• Agota

  CMO